Vienu geriausių visų laikų Lietuvos futbolininku tituluojamas Arminas Narbekovas sausio 28 dieną atšventė savo 60-ą gimtadienį. Be skambių fanfarų ir triukšmo, ramiai ir kukliai, su keliais artimais draugais ir bičiuliais. Tuo metu prieš dešimtmetį A. Narbekovo jubiliejų lydėjo šventinis šurmulys, netrūko žiniasklaidos dėmesio, olimpiniam čempionui buvo skirtas ir Stasio Petkaus dokumentinis filmas „Arminas Narbekovas. Futbolo fenomenas“.
Praėjusių metų rudenį „Vilnius Football Academy“ ambasadoriumi tapęs A. Narbekovas neslėpė, kad per praėjusį dešimtmetį daug kas pasikeitė. „Tada dar buvo gyva mano mama, norėjosi dėl jos pasistengti, padaryti šventę ne tik sau, bet ir kitiems. Dabar gimtadienis buvo kitoks, nes per pastarąjį dešimetį daug man artimų ir brangių žmonių iškeliavo Anapilin, tad ir pats nejučiom susimąstai, kiek dar liko. 60 metų – tikrai nemenkas skaičius, supranti, kad gyvenimas jau juda nuo kalniuko, bet dar norisi pabūti, pamatyti, patirti“, – kalbėjo buvęs Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos nacionalinės vyrų futbolo rinktinės žaidėjas.
– Arminai, vyresnė futbolo mėgėjų karta jus atsimena kaip ryškų futbolo talentą, legendinio „Žalgirio“ lyderį, savo žaidimu ir įvarčiais džiuginusį visą Lietuvą. Kokia buvo jūsų pirma pažintis su futbolu, ar iš karto supratote, kad tai yra jūsų žaidimas ir gyvenimas?
– Gimiau ir augau Gargžduose, ten tuo metu buvo populiarios dvi sporto šakos – ledo ritulys ir futbolas. Pamenu, kad vaikystėje labai mėgau būtent ledo ritulį, norėjau būti vartininku, bet mūsų sąlygomis su ledo rituliu draugauti galėjai tik žiemomis, o šiltuoju metų laiku dominuodavo futbolas. Žaisdavau kieme su draugais, kurie tuo metu jau lankė treniruotes Gargždų Vaikų ir jaunių sporto mokykloje, bet jie buvo keliais metais vyresni, o man buvo 6-eri ir tokio amžiaus vaikų į treniruotes nepriimdavo. Vis dėlto, vieną dieną užsimaniau važiuoti į treniruotę su jais, treneris manęs neišvarė, tad ir pradėjau treniruotis su vyresniais berniukais. Kadangi labai trūko bendraamžių, įkalbėjau visus savo klasės draugus ateiti į treniruotę – ir taip Gargžduose susibūrė pajėgi 1965 m. gimimo vaikų futbolo komanda, su kuria mes netgi laimėjome tuo metu Sovietų Sąjungoje labai populiarų vaikų futbolo „Odinio kamuolio“ turnyrą.
Būdamas 12-os priėmiau svarbiausią gyvenimo sprendimą – iš Gargždų persikėliau į Panevėžį ir pradėjau lankyti Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Galima sakyti, kad tada ir prasidėjo mano tikroji futbolininko karjera.
– Po Panevėžio buvo Vilnius ir legendinis „Žalgiris“, žaidimas aukščiausioje Sovietų Sąjungos futbolo lygoje, keturi iš eilės geriausio Lietuvos futbolininko titulai, 1987 m. bronza SSRS pirmenybėse ir pergalė pasaulinėje studentų Universiadoje, o 1988 m. Seule – ir olimpinis auksas. Atrodo, kad jūsų kelias į futbolo olimpą buvo lengvas ir paprastas: atėjau, pamačiau, nugalėjau! Kitaip sakant, buvote futbolo talentas, todėl jums ir sekėsi.
– Viskas buvo šiek tiek sudėtingiau. Talentas be darbo yra nieko vertas. Taip, man futbolo paslaptys atsivėrė šiek tiek lengviau nei kitiems, bet kad tapčiau tuo žaidėju, kuris žaidė „Žalgiryje“, prieš tai turėjau daug ir sunkiai dirbti. Gal tuo metu mes neturėjome tokios įrangos ir tokio žinių bagažo, kaip dabartiniai vaikai ir jaunuoliai, bet užtat treniravomės gerokai daugiau, o ir po treniruočių negulėdavome lovoje, bet žaisadavome lauke ar kieme. Panevėžio internatinėje sporto mokykloje mes per savaitę turėdavome 10 treniruočių, kitaip sakant, treniruodavomės du kartus per dieną, o savaitgaliais būdavo rungtynės. Manau, kad tai ir buvo to meto Lietuvos futbolo sėkmės pagrindas. Mes visais laikais turėjome talentingų futbolininkų, jų tikrai netrūksta ir dabar, tačiau mano laikais mes treniruodavomės po 20-30 valandų per savaitę, o dabar vaikai treniruojasi po 8-10 valandų. Štai jums ir paprastas atsakymas. Reikia tūkstančių treniruočių valandų, kad susiformuotų automatizmas, kad aikštėje galėtum atlikti įvairius futbolo veiksmus negalvodamas. Aš Panevėžyje turėjau galimybę koncentruotis tik į futbolą, todėl patekęs į „Žalgirį“ jau buvau pasiruošęs paties rimčiausiems išbandymams.
– Dabar daug kalbama apie jaunųjų futbolininkų perėjimo į vyrų futbolą sunkumus. O jūs būdamas 18-os debiutavote SSRS aukščiausioje lygoje ir iš karto tapote pagrindinės „Žalgirio“ komandos nariu. Kaip jums tai pavyko?
– Kaip jau minėjau, žaidimo prasme turėjau viską, ko reikėjo, tačiau to būtų neužtekę, jei manimi nebūtų tikėjęs treneris, jei manęs nebūtų palaikę vyresni „Žalgirio“ žaidėjai. Galima sakyti, kad man kažkiek ir pasisekė, nes 1983 metais „Žalgiris“ buvo jaunimo ir vyresnių žaidėjų mišinys, buvo puikus kolektyvas, o treneriai manimi pasitikėjo. Be abejo, aš turėjau žaidimu įrodyti savo vertę, be to, aikštėje ir už aikštės ribų žinojau savo vietą. Kita vertus, aš kiekvienose rungtynėse į aikštę žengdavau be jokios baimės, man nerūpėjo varžovų pavardės ar titulai, tiesiog norėjau žaisti ir padėti komandai laimėti. Tiesą sakant, tuo metu „Žalgiris“ buvo daugiau nei komanda, kai žaisdavome Vilniuje, atrodė, kad mus palaiko visa Lietuva, stadionas būdavo sausakimšas, o su tokiu palaikymu ir jėgų bei energijos būdavo daugiau nei įprastai.
– Tad ko reikia mūsų dabartiniams futbolo talentams, kad jie realizuotų savo potencialą ir taptų futbolo fenomenais?
– Vieną svarbų akcentą jau minėjau – daugiau treniruočių, daugiau pastangų ir darbo. Talentų mes tikrai turime, reikia tik dirbti! Be abejo, daug kas priklauso nuo mūsų futbolo infrastruktūros, aikščių, trenerių. Taip pat labai svarbu, kad vyrų futbolo komandų treneriai ir vadovai pasitikėtų mūsų jaunimu. Nesu tikras, ar Gvidas Gineitis būtų gavęs šansą Lietuvoje, bet Italijoje jis įrodė, kad lietuviai taip pat gali žaisti futbolą su pačiais geriausiais. Tačiau norint pakelti mūsų futbolo lygį tokių Gineičių turi būti daugiau, ne tik Italijoje, bet ir kituose elitiniuose Europos šalių čempionatuose, o taip pat ir Lietuvoje. Aišku, tam reikia, kad jaunuoliai patys savimi tikėtų ir būtų pasirengę padaryti viską, kad išsikovotų trenerio pasitikėjimą ir vietą po saule, nes konkurencija futbole yra milžiniška, o talentingų žaidėjų – daugybė. Tokiomis sąlygomis vien tik talentu konkurencinės kovos nelaimėsi, reikia ir sunkaus darbo, pasišventimo, pasiaukojimo siekiant savo tikslų.
– Šiuo metu esate „Vilnius Football Academy“ ambasadorius, konsultantas. Gal dar planuojate grįžti ir prie trenerio veiklos?
– Ne, šiuo metu tokių planų neturiu. Man patinka bendrauti su jaunais treneriais, pasidalinti savo žiniomis, patirtimi. Akademijoje treneriai tikrai labai žingeidūs, darbštūs, talentingi, kuo galiu, tuo jiems ir padedu. Tikiu, kad ateityje jie išugdys naują Lietuvos futbolininkų kartą, kuri su nacionaline šalies rinktine pakylės mus į elitinį lygį. Jaunimo rinktinėse jau ir šiuo metu matome tam tikrus pragiedrulius, teigiamus poslinkius, tad tikiu, kad kryptingai dirbant mes taip pat turėsime dar ne vieną progą pasidžiaugti mūsų futbolininkų pergalėmis ir pasiekimais.
– Dėkoju už pokalbį ir dar kartą – sveikiname su jubiliejiniu gimtadieniu!
