Liepos 22 dieną gimtadienį švenčiantis Darvydas Šernas Futbolotreneris.lt podkaste „Kas BLOG’esnio, treneri?“ pasidalino mintimis apie Vilnius Football Academy gimimą, nuveiktus darbus ir ateities planus.
Vilnius Football Academy gyvuoja jau antrus metus. Kaip sekasi? Kiek vaikų lanko treniruotes, kiek trenerių dirba, kur treniruojatės?
Mūsų akademijoje šiuo metu treniruotes lanko daugiau nei 250 vaikų ir tos gretos vis didėja, nes net ir vasarą nuolatos sulaukiame prašymų priimti vaikus į treniruotes. Mums nesutrukdė nei koronavirusas, nei karantinai, mes visą laiką tęsėme darbus, įdėjome daug pastangų, kad suteiktume vaikams kokybiškiausias treniruotes net ir nuotoliniu būdu. Ir tos pastangos tikrai atsipirko, mes ne tik išsilaikėme, bet po karantino grįžome dar stipresni.
Akademijoje su vaikais grupėse darbuojasi 10 trenerių, prireikus treneriams padedu ir aš. Labai džiaugiuosi, kad surinkome šaunią trenerių komandą. Mes neėmėme kiekvieno norinčio, kruopščiai rinkomės, siekėme, kad treneriai atitiktų akademijos viziją. Dabar turime labai puikius žmones ir specialistus, bet tai dar tikrai ne riba.
Mūsų treniruotės vyksta Baltupiuose, Žirmūnuose ir Lazdynuose, o rugpjūtį kviesime savo auklėtinius į Palangą, kur įvyks dvi treniruočių stovyklos – pirmoji bus skirta 2011 metų gimimo ir jaunesniems vaikams, o antroji 2007-2010 m. gimimo vaikams. Turėsime daug laiko ne tik futbolo įgūdžių lavinimui, bet ir bendravimui, geresniam vienas kito pažinimui, bendruomenės subūrimui. Jei vaikai dėl kokių nors priežasčių negalės dalyvauti stovyklose, jie turės galimybę treniruotis Vilniuje.
Darvydai, kada ir kaip gimė mintis, kad reikia įkurti savo futbolo mokyklą? Ir kodėl?
Mintis po truputį brendo dar pačiam profesionaliai žaidžiant futbolą. Matydamas tuometinę situaciją Lietuvos futbole supratau, kad noriu pasidalinti savo patirtimi, savo žiniomis su vaikais. Kadangi esu praėjęs visas vaikų futbolo pakopas, puikiai suvokiau, ką būtų galima padaryti geriau, kad vaikai galėtų tobulėti, realizuotų savo potencialą.
Tad sprendimas baigus karjerą steigti savo futbolo mokyklą buvo natūralus. Tik nesu tikras, ar man vienam tai būtų pavykę padaryti. Galiu drąsiai pasakyti, kad man labai pasisekė, nes sutikau puikius žmones ir bendraminčius futbolo trenerius Robertą Šuškevič ir Tomą Staniūną.
Pirmą kartą juos išvydau prieš trejus metus, kai Fanų stadione Futbolotreneris.lt rengė savo turnyrą, o aš atvykau tiesiog pasižiūrėti kaip brolio sūnus žais futbolą. Tada pamačiau, kaip dirba šie treneriai, man tai padarė didelį įspūdį. Baigęs futbolininko karjerą susitikau su jais, pasidalinau savo mintimis, planais apie futbolo akademijos steigimą. Jie manimi patikėjo ir mes drauge sukūrėme savo akademiją.
Kokie buvo pirmieji žingsniai? Kaip pasidalinote veiklos sritimis ir atsakomybėmis?
Kai su Robertu ir Tomu sutarėme, kad steigiame savo akademiją, tiesiog ėmėmės darbų ir žingsnis po žingsnio judėjome į priekį. Mano pagrindinės užduotys – visi infrastruktūros klausimai, naujų aikščių ir treniruotėms tinkamų vietų paieška. Taip pat – trenerių kontrolė, bendravimas su tėveliais, reklaminiai projektai ir taip toliau.
Bet iš esmės, mes tryse kiekvieną dieną susidėliojame planą, nusprendžiame kas ir ką tą dieną darys. Neturime kažkokių labai griežtų pasiskirstymų, kur reikia ir kiek reikia, tą ir darome.
O mūsų pradinis planas buvo paprastas. Sutarėme, kad Akademijos pagrindas – geri treneriai ir nuosava futbolo bazė. Tai yra mano didžiausia svajonė, kad mūsų akademija turėtų savo futbolo bazę. Kol kas mes naudojamės Vilniaus miesto futbolo infrastruktūra, renovuotais aikštynais prie mokyklų, tačiau ateityje, manau, vis tiek turime įsirengti ir savo namus.
Kalbant apie trenerius, tai nesikuklindamas pasakysiu, kad mes akademijoje turime puikius futbolo specialistus. Nebuvo lengva, nes gerus trenerius surasti yra labai sunku. O juk darbas su vaikais yra labai atsakingas dalykas. Ir kalbu ne darbą treniruotėse, pratimų demonstravimą ir pan. Labai svarbu, kaip jie bendrauja su vaikais, kokios jų asmenybės, elgesys aikštėje ir už jos ribų
Birželio pradžioje VFA atšventė savo pirmą gimtadienį. Kokie buvo tie metai, ar jau galima sakyti, kad dabar tvirtai stovite ant kojų?
Nors mums jau daugiau nei metai, bet Akademija kūrimo procesas tikrai dar anaiptol nėra baigtinis, mes vis dar vystomės, tobulėjame, plečiamės. Manau, kad procesas būtų sklandesnis, jei ne infrastruktūros problemos. Vilniuje veikia kelios dešimtys futbolo mokyklų ir akademijų, bet kokybiškoms treniruotėms tinkamų aikštynų yra gerokai per mažai.
Be abejo, visi matome, kad per pastaruosius metus Vilniuje įvyko gan ženklūs pokyčiai teigiama kryptimi, savivaldybės pastangomis renovuojamos senosios futbolo aikštės prie mokyklų, nors jos yra mažesnės ir netinkamos didžiąjam futbolui, bet vaikų treniruotėms yra bene geriausias sprendimas. Bet jos veikia tik šiltuoju metų laiku, o žiemą, deja, treniruočių sąlygos lieka labai sudėtingos, nes maniežų vis dar labai trūksta, tad vaikams tenka treniruotis mokyklų sporto salėse.
O šiaip, pirmi metai buvo sunkūs, bet labai įdomūs. Suprantu, kad mūsų laukia labai daug iššūkių, bet mes turime tikslą ir žinome ko siekiame. Man asmeniškai tai labai patinka, nes tai yra prasmingas darbas, teikiantis didelį malonumą ir pasitenkinimą.
Kokie ateities planai, norai, svajonės?
Mes vis dar esame savo kelio pradžioje, darbuojamės su vaikais, tačiau ateityje norime iš savo akademijos auklėtinių suburti vyrų futbolo komandą, dalyvauti šalies pirmenybėse. Taip pat norime, kad geriausi mūsų auklėtiniai ateityje rungtyniautų aukščiausio lygio užsienio futbolo klubuose – ir to nuosekliai siekiame nuo pirmos dienos. Aišku, iki tobulumo dar labai toli, dar reikės daug metų dirbti, kad išugdytume futbolininkus, galinčius profesionaliai žaisti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o taip pat – ir nacionalinėje Lietuvos futbolo rinktinėje. Man asmeniškai būtų didžiausia garbė, jei mūsų akademijos auklėtiniai žaistų Lietuvos nacionalinėje rinktinėje. Nors dabar rinktinės rezultatai yra prasti, bet iš principo kiekvienam futbolininkui tai yra aukščiausias įvertinimas.
Kita vertus, suprantame, kad ne visi vaikai taps profesionalais, tad stengiamės, kad jie pas mus tobulėtų ne tik kaip futbolininkai, bet ir kaip asmenybės. Kad būtų kultūringi, išsilavinę, gebantys kritiškai mąstyti. Tai yra mūsų vizija ir mes jos sieksime tiek, kiek gyvuosime. O gyvuosime, tikiu, labai ilgai.
Kalbant apie svajones, tai mano didžiausia svajonė – kad Vilnius Football Academy turėtų savo namus: futbolo bazę su pilnų matmenų futbolo stadionu, persirengimo ir administracinėmis patalpomis, kad tiek mūsų auklėtiniai, tiek ir jų tėveliai žinotų, jog tai Vilnius Football Academy namai. Puikiai suprantu, kad Vilniuje surasti pilnų matmenų aikštę ir paversti ją savo namais yra labai sudėtingas iššūkis. Bet tam ir yra svajonės.
Dar viena svajonė, kad kada nors VFA auklėtinis žaistų UEFA Čempionų lygos finale. Kad tai realu, jau įrodė Edgaras Jankauskas ir UEFA Europos lygos finale žaidęs Deividas Šemberas . Tad mes, lietuviai, tikrai galime būti gerais futbolininkais, reikia tik nuosekliai, kryptinai dirbti, sukurti tinkamą sistemą ir terpę, kad mūsų žaidėjai galėtų realizuoti savo potencialą. Mes tikrai neturime bijoti savo svajonių. Jei gali ukrainiečiai, lenkai, tai kodėl negali lietuviai.
Turime kiekvieną vaiką skatinti, rūpintis jų tobulėjimu, motyvuoti juos, kad jie gali būti aukščiausio lygio futbolo talentais. Nes potencialo mes tikrai turime. Jei tavo svajonė bus žaidimas A lygoje, tai daugiau pasiekti bus sunku. Bet jei svajosi žaisti Čempionų lygoje – tai gal taip ir bus. Reikia kelti aukščiausius tikslus ir siekti to, kas iš pažiūros atrodo neįmanoma.
Ir nors išminčiai sako, kad reikia svajoti atsargiai, nes svajonės pildosi, bet mes svajojame kiekvieną dieną ir labai tikimės, kad visos svajonės kažkada išsipildys. Ir visai to nebijome.
#VisadaGaliGeriau
